Suzukaze 20 „Omar“ – Japonijos naikintuvas - fikcija

II Pasaulinio karo metais dėl sunkumų gaunant informaciją apie naujausius japonų ginkluotės projektus žvalgybos įstaigos naudojosi visais įmanomais šaltiniais, taip pat ir publikacijomis spaudoje. 1941 metų balandžio mėnesį japonų žurnalas „Sora“ („Dangus“) patalpino platų straipsnį apie naujus lėktuvus su iliustracijomis, pavadintą „Konstruktorių ateities svajonės“. Iliustracijose buvo pavaizduotas ir „Suzukaze (iš japonų kalbos – šaltas vėjas) 20. Kai sąjungininkų žvalgyba rado žurnale šio lėktuvo brėžinius, jie nepriminė nieko, kas iki tol buvo regėta japonų aviacijoje. Be radikalios išvaizdos ir nekasdieniškų sprendimų, pamanyta, kad „Suzukaze 20“ yra realus lėktuvas ir greitu laiku jį bus galima sutikti oro mūšiuose. Iš pateiktu brėžinių susidarytas vaizdas, kad tai turi būti vienvietis naikintuvas su tolygiu kokpito perėjimu į trikampę uodegą. Kitas netipinis sprendimas buvo dviejų žvaigždinių variklių sumontavimas vienas už kito, kurie varė du priešingomis kryptimis besisukančius sraigtus. Ginkluotę turėjo sudaryti 4 patrankėlės, sumontuotos sparnuose. Greitis buvo nurodytas siekiantis 769 km/ val., pilnai pakrauto lėktuvo svoris turėjo būti 2858 kg, nešančių paviršių plotas – 13,37 m². 1941 gruodžio 25 amerikiečių žurnalas „Flight“ („Skrydis“) pristatė „Suzukaze 20“ kartu su kitais trimis japonų lėktuvais. Jam buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Omar“. Tačiau karo eigoje paaiškėjo, kad „Suzukaze 20“ tėra tik fikcinis naikintuvas (kaip ir kiti 3, apie kuriuos rašė japonų žurnalas) ir jis buvo išbrauktas iš publikacijų, skirtų japonų lėktuvų identifikavimui. Tai įvyko tik 1943 metų birželio mėnesį.

Nelabai sudėtingas, gerai detalizuotas lėktuvo – fantazijos modelis, kurį be didelių vargų susiklijuos net ir pažengęs pradedantysis, dirbantis labiau patyrusio kolegos priežiūroje. Gerai detalizuotas kabinos interjeras, yra galimybė rinktis paprastesnį arba sudėtingesnį variantą, spalvų atsarga.