Focke Wulf FW-190D-9 – Vokietijos naikintuvas

Sąjungininkų bombonešių veiksmų suintensyvėjimas 1941 metų viduryje privertė Vokietijos Luftwaffe susidomėti aukštuminiais naikintuvais. Pramoninių objektų ir miestų masinio bombardavimo pradžia 1942 sausį privertė vokiečius ieškoti naujų naikintuvų kovai su aukštai skraidančiais bombonešiais, o turimi naikintuvai taip aukštai nepakildavo. Eksperimentai su B ir C versijų FW-190 nedavė norimo rezultato. Tik įmontavus variklį Jumo 213 į lėktuvą FW-190 V17, kuris vėliau tapo FW-190D-0 serijos prototipu, davė viltį sukurti aukštuminį naikintuvą. Lėktuve 50 cm prailginta galinė dalis, sustiprinta galinio ratuko konstrukcija, sumontuota hermetinė aukštuminė kabina. Numatyta galimybė sumontuoti didesnio nešančiojo ploto sparną. Bet serija FW-190D-0 nepradėta gaminti, kaip ir vėlesnės FW-190D-1 ir D-2. Serijinės gamybos sulaukė tik D-9 versija su varikliu Jumo 213A, su nepakeistu FW-190A sparnu ir apginkluota dviem MG-131, sumontuotomis virš variklio ir dviem MG 151/20, sumontuotais sparno šakninėje dalyje. 1944 rugpjūčio mėnesį ši versija pradėta gaminti serijiniu būdu ir rugsėjo 7 į orą pakilo pirmas šios versijos serijinis lėktuvas. Lakūnai naujojo lėktuvo iš pradžių nemėgo, bet, praėję mokymus, pakeitė nuomonę apie jį ir įvertino naikintuvo savybes. FW-190D-9 pripažintas kaip geriausias vokiečių dideliais kiekiais naudotas naikintuvas, bet per vėlyva jo serijinės gamybos pradžia lėmė, kad šie naikintuvai beveik jokios įtakos karo eigai nebepadarė.

Sudėtingas, puikiai suprojektuotas ir gausiai detalizuotas modelis tik vidutinės patirties ir patyrusiems modeliuotojams. Bet, nedarant kabinos įrangos, darant nepermatomą kabinos gaubtą ir įtrauktą važiuoklę ir dirbant labiau patyrusio kolegos priežiūroje, šį modelį puikiausiai gali suklijuoti net ir pažengę pradedantieji modeliuotojai.