Chance Vought F-4U „Corsair” – deninis naikintuvas

Revoliucinis F4U „Corsair“ dizainas buvo sukurtas 1938 m., atsižvelgiant į JAV karinio jūrų laivyno prašymą suprojektuoti greitaeigį naikintuvą, kuris turėjo bazuotis lėktuvnešiuose. Chance Vought priėmė iššūkį, siekdamas sumontuoti galingiausią iš galimų variklių (t. y. Pratt-Whitney „Double Wasp“) į mažiausią įmanomą lėktuvo liemenį. Svarbiausia buvo įmontuoti gremėzdišką važiuoklę į apverstus, žuvėdros tipo, kurie tapo orlaivio skiriamuoju ženklu. Pirmas prototipo skrydis įvyko 1940 metų gegužės 29 dieną, o JAV karinis jūrų laivynas pirmąjį serijinį „Corsair“ gavo 1942 metų liepos 31 dieną. Tačiau JAV karinio jūrų laivyno atlikti bandymai lėktuvnešiuose atskleidė kai kuriuos konstrukcijos trūkumus, todėl pirmoji orlaivio serija pateko į jūrų pėstininkų korpuso eskadriles ir buvo operuojama iš sausumos bazių. Pirmasis dalinys, kuris gavo F-4, buvo VMF-124 eskadrilė Gudalcanale. Greitai paaiškėjo, kad naujoji mašina neabejotinai pranoksta visas priešo mašinas, o kai kuriais atžvilgiais – ir F-6 „Hellcat“. Tačiau tuo pačiu metu buvo labai sunkus pilotuoti ir nusileidimo metu reikalavo daug dėmesio. Įdomu tai, kad tik iki 20% "Corsair" misijų pakilo iš lėktuvnešių denių ir beveik per visą karą jie išliko daugiausia jūrų pėstininkų korpuso naikintuvu. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, F-4 „Corsair“ liko tarnyboje ir dalyvavo Korėjos kare (1950-1953).

Ne itin sudėtingas naikintuvo modelis atkuria F-4U iš lėktuvnešio „Bunker Hill“ aviagrupės. Su šiuo modeliu gali susidoroti net mažos patirties modeliuotojas, dirbantis labiau patyrusio kolegos priežiūroje, tačiau yra savų „ožiukų“ – gana sudėtingas sparno montavimas prie liemens. Jame detalizuota praktiškai viskas, kas yra tikrame lėktuve – kabinos interjeras, kulkosvaidinė ginkluotė, važiuoklė, jos nišos, variklis ir kitos detalės. Surinkimą sunkina neišsami grafinė instrukcija. Leidinys komplektuojamas 1 mm storio kartono lakštu.