„D-3“ – TSRS torpedinis kateris

„D-3“ tipo kateriai buvo statomi dviejose TSRS gamyklose: Leningrade ir Sosnovkoje, Kirovo srityje. Iki karo pradžios Šiaurės laivynas turėjo tik du tokio tipo laivus. 1941 metų rugpjūtį iš gamyklos Leningrade buvo gauti dar penki kateriai. Visi jie buvo įtraukti į atskiro būrio, kuris veikė iki 1943 m., sudėtį, kai TSRS KJP pradėjo masiškai gauti „D-3“, jų skaičių papildė ir iš sąjungininkų gauti pagal „Lend-Lease“ susitarimą. „D-3“ palankiai skyrėsi nuo savo pirmtakų „G-5“ torpedinių katerių, nors sėkmingai papildė vieni kitus kovinėmis galimybėmis. „D-3“ jūrinės savybės buvo daug geresnės ir galėjo veikti didesniu atstumu nuo bazės, nei „G-5“ projekto kateriai. Eksperimentiniuose laivuose ir serijiniuose „D-3“ pirmą kartą buvo sumontuoti bugeliniai torpedų aparatai. Jų privalumas buvo tas, kad iš jų galėjai iššauti torpedas net stovint, o „G-5“ tipo kateriai turėjo išvystyti bent 18 mazgų greitį – kitaip jie nespėtų nusisukti nuo savo paleidžiamos torpedos. „D-3“ tipo laivuose buvo įdiegta patobulinta navigacijos įranga, palyginti su ta, kuri buvo „G-5“. „D-3“ lygus denis leido į laivą priimti desantą, be to, juo buvo galima judėti kovinių veiksmų metu, o tai nebuvo įmanoma „G-5“. Įgulos, kurią sudarė 8–10 žmonių, gyvenimo sąlygos leido laivus ilgą laiką eksploatuoti toli nuo pagrindinės bazės. Taip pat buvo numatytas gyvybiškai svarbių „D-3“ skyrių šildymas.

Mažas, nesudėtingas, gerai suprojektuotas ir detalus mažo torpedinio katerio modelis, skirtas bet kokios patirties modeliuotojams. Tačiau pradedantysis ir mažai patirties turintis modeliuotojas turėtų dirbti prižiūrimas labiau patyrusio kolegos ir neskubėti. Be to, tai neturėtų būti vienas iš pirmųjų didesnio sudėtingumo modelių, kurį Jūs klijuosite.