„Marti“ – minų užtvėrėjas

1928 metų spalį buvo nuspręsta buvusią karališkąją jachtą „Standard“ paversti iš pradžių povandeninių laivų baze, vėliau – torpedinių katerių nešėju, o galiausiai - paversti minų užtvėrėju. Buvo nuspręsta atnaujinti įrangą Kronštato Jūrų gamykloje, vėliau projektas 200 buvo perduotas į Leningrado Marčio vardo gamyklą. Pagal projektą laivas galėjo gabenti 545 minas, turėjo keturis 130 mm pabūklus ir galėjo pasiekti iki 18 mazgų greitį. 1936 m. gruodžio 25 d. laivas buvo oficialiai priimtas į Raudonosios vėliavos Baltijos laivyną. Tapęs vienu pirmųjų gvardietiškų laivų „Marti“ suvaidino reikšmingą vaidmenį kovose Baltijos jūroje pradiniame Didžiojo Tėvynės karo laikotarpyje. Po nuolatiniais masiniais oro antskrydžiais, minų užtvėrėjas iki 1941 m. žiemos atliko daugybę minų užtvarų statymų Suomijos įlankoje. Jis taip pat dalyvavo evakuojant gynėjus Hanko salos gynėjus, kur apgadintas sprogus minai. Apgultame Leningrade laivas buvo remontuojamas, o dauguma įgulos narių kaip jūrų pėstininkų korpuso dalis išvyko ginti miesto prieigų. Baigęs remontą, 1943 m. rugpjūčio mėn. laivas dalyvavo artilerijos dvikovoje su vokiečių kranto baterijomis. Tada, atlikęs keletą treniruočių, jis vėl remontuotas. Po karo „Marti“ tarnavo dar keletą metų. 1948 metais ji buvo pervadinta į minų užtvėrėją „Oka“. 50-ųjų pabaigoje „Oka“ buvo išbrauktas iš laivyno sąrašų ir paverstas plaukiojančia kareivine, gvardijos vėliava ir viena iš patrankų buvo perduoti muziejui. Tada karinio jūrų laivyno vadovybė, kurį laiką naudojusi korpusą kaip naujo raketinio ginklo taikinį, laivą atidavė į metalo laužą.

Minų užtvėrėjo „Marti“ modelis yra gana sudėtingas dėl didelio skaičiaus denio detalių, gerai suprojektuotas ir gausiai detalizuotas, skirtas vidutinės patirties ir patyrusiems modeliuotojams. Yra lapų su dvipuse spauda.