E-10 – tankų naikintojas

„E-serija“ („Entwicklung“ serija – projektas, kūrimas) – eksperimentinių vokiečių Antrojo Pasaulinio karo tankų serijos kūrimo programa. Nė vienas iš pagal programą suprojektuotų tasnkų, išskyrus E100, neišėjo iš projektavimo stadijos. Nepaisant to, kad situacija frontuose, o svarbiausia – didelis žaliavų trūkumas masinę naujos kartos tankų gamybą pavertė nerealia, buvo vykdomi intensyvūs tyrimų ir projektavimo darbai, buvo kuriami prototipai. Pirmenybė buvo teikiama naujų komponentų ir mechanizmų tyrimams, o ne masinei gamybai, todėl „E serijos“ projektai buvo patikėti įmonėms, kurios nebuvo susijusios su tankų frontui gamyba, kad nebūtų atitrauktas jų dėmesys. E-10 kūrimo darbai prasidėjo 1944 m. Jis turėjo būti kuo labiau unifikuotas su likusiais ‚E serijos“ tankais, o gamyboje būti technologiškai pažangesnis ir nereikalaujantis didelių išteklių sąnaudų. Tanko projektą sukūrė bendrovė „Kloeker-Humboldt-Deutz“, kuri niekada anksčiau nebuvo kūrusi šarvuotos technikos. Buvo planuota jais pakeisti Pz. 38 (t) ir jo pagrindu pagamintas kovos mašinas, taip pat tankų naikintoją JagdPanzer 38 (t) „Hetzer“. E-10 konstrukcija iš esmės panaši į lengvųjų vokiškų tankų naikintojų „Hetzer“. Siekiant sutaupyti svorio, sumažinti dalių skaičių ir sumažinti bendrą mašinos aukštį, buvo nuspręsta nedaryti sukiojamo bokšto. Dėl to gana paprastos formos korpuso priekinė viršutinė šarvų plokštė buvo smarkiai pasvirusi, joje sumontuota 75 mm 7,5 cm PaK 39 ruen patranka (kaip ir „Hetzer“). Atraminiai ratai išdėstyti šachmatine tvarka, po keturis kiekvienoje pusėje, jų skersmuo buvo 1000 mm. Pakabą sudarė išorinės svirtys, pritvirtintų prie korpuso, naudojant guminių ir metalinių žiedų kombinaciją amortizacijai. Hidraulinės pavaros pagalba buvo galima reguliuoti prošvaisos aukštį: ji svyravo 200 mm ribose. Taigi bendras tanko aukštis buvo 1400–1600 mm. Dėl nedidelio dydžio standartinio vokiečių tankų ir savaeigių pabūklų išdėstymo teko atsisakyti – dabar hidrodinaminė transmisija buvo gale, šalia variklio. Tai supaprastino jo išmontavimą ir priežiūrą, be to, leido padidinti kovos skyriaus erdvę. Variklio skyriaus ir galines šarvų plokštes planuota padaryti visiškai nuimamas, kad būtų galima išmontuoti variklį ir transmisiją kaip vientisą vienetą. Kaip pagrindiniai variklio tipai buvo planuojami naudoti „Maybach“ HL 100 benzininiai varikliai, aušinami vandeniu, kurių galia siekė 400 a. g. arba „Argus“ rude oru aušinami, kurio galia – 350 a. g. Projektinis E-10 greitis turėjo būti 65-70 km/h, važiuojant greitkeliu. Darbas prie E-10 projektavimo nutrūko po kelių mėnesių. Numatoma jo masė turėjo būti apie 15-16 tonų, nors pagal sąlygas turėjo būti dešimt tonų. Dėl bokšto nebuvimo buvo neįmanoma atlikti žiedinės ugnies, nepasukant visos mašinos, o pramonė nebuvo gerai įsisavinusi panašios pakabos ir transmisijos gamybos, o tai sukeltų kliūčių, prasidėjus masinei tankų gamybai. Nebuvo pagamintas nė vienas lengvojo tanko E-10 prototipas.

Nesudėtingas, gerai suprojektuotas ir gausiai detalizuotas modelis, be kovos skyriaus ir variklio detalizavimo, gerai atkurta važiuoklė ir išorės detalės, modelis skirtas bet kokios patirties modeliuotojams. Tik pradedantieji ir mažos patirties modeliuotojai turėtų dirbti prižiūrimi labiau patyrusio kolegos ir tai neturėtų būti vienas iš pirmųjų sudėtingesnių modelių, kuriuos klijuosite. Vikšrai duodami tik juostiniai.