„Sturmtiger“ – vokiška savaeigė šturmo patranka

1942 metų rudenį kovų Stalingrade įtakoje Vokietijos Sausumos pajėgų vadovybei kilo sunkiojo savaeigio šturmo įrenginio, galinčio sėkmingai paremti ugnimi pėstininkus gatvės mūšiuose, sukonstravimo koncepcija. Iš pradžių planuota ant serijinio tanko Pz. Kpfw. VI „Tiger“ važiuoklės sumontuoti 210 mm haubicą, bet galutinai apsistota ties reaktyvinės giluminių bombų 380 mm kalibro svaidyklės StuM RW 61 L5/4, sukonstruotos Kriegsmarine užsakymu povandeninių laivu naikinimui, sumontavimo ant šio tanko važiuoklės. Naujo SAP, ginkluoto 380 mm kalibro reaktyviniu minosvaidžiu prototipas 1943 spalio 20 pademonstruotas Hitleriui Aryso (dabar Lenkijoje Orzysz)poligone. Įrenginys vadintas „Sturmmorser“, „Panzermorser“ arba „Sturmpanzer VI“, bet dažniausiai vadintas „Sturmtiger“. Minosvaidis galėjo šaudyti skeveldriniais sviediniais R Spr Gr 4581, kurie svėrė 351 kg, arba kumuliatyviniais sviediniais R Hl Gr 4592 (345 kg). Pirmo tipo sviedinio šūvio nuotolis siekė 5600 m. „Sturmtiger“ važiuoklė buvo identiška „Tigro“ važiuoklei, bet kovinis skyrius buvo visiškai naujas – tai buvo nejudamas plieninis bokštas su smarkiai nuožulnia priekine 150 mm storio šarvaplokšte. Kovinio skyriaus viduje, pilnai pasikrovus amunicijos, 5 žmonių įgulai likdavo nedaug vietos (viduje galima buvo įkrauti 12 sviedinių). „Sturmtiger“ serijinė gamyba pradėta tik 1944 rugpjūčio mėnesį Berlyno „Alkett“ gamykloje. Iki metų pabaigos pagaminti 18 šio tipo savaeigiai minosvaidžiai. „Sturmtiger“ prototipas, nežiūrint į tai, kad jo priekinis šarvas buvo pagamintas tik iš geležies, buvo panaudotas mūšiuose prieš Varšuvos sukilėlius.

Nors modelis ir nemažas, susideda iš daugybės detalių, bet nėra toks sudėtingas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei įveiksite „Tiger“ važiuoklę, viskas kita – lengvas, bet kruopštumo ir atidumo reikalaujantis darbas.