Lednicės pilis (Čekijos Respublika)

Lednicės gyvenvietė metraščiuose pirmą kartą minima 1222 metais. Vietiniai didikai Adamas ir Lipertas pastatė nedidelę tvirtovę, kuri turėjo ginti tiltą per Dijos upę. Istoriniuose dokumentuose, kuriuose minima ši pilis, nuo 1222 iki 1414 metų sutinkamas vokiškas pavadinimas Eissgrube (Aisgrub) – „ledo duobė“, „ledainė“. Nuo 1412 metų pilis vadinama Lednice – pavadinimas kildinamas nuo visada šalto šalia pratekančios Dijos vandens. 1249 metais Čekijos karalius Vaclovas I perleido nedidelę tvirtovę austrų dvarininkui Zigfridui Sirotkai. 1332 metais gyvenvietė perėjo Lichtenšteinų giminės nuosavybėn, kuriems Lednicė priklausė iki Antro pasaulinio karo pabaigos. Dar XVI amžiuje, valdant Chartmanui Lichtenšteinui, viduramžių tvirtovė buvo nugriauta ir ją pakeitė renesansinio stiliaus pilis. Tuo pačiu metu Lednicės pilis buvo sujungta į vieną kompleksą su netoliese esančia Valticos pilimi, kurią Lichtenšteinai nusipirko 1395 metais. Trisdešimtmečio karo laikotarpiu (1618 – 1648) pilis smarkiai nukentėjo nuo švedų antpuolių. Po karo Lichtenšteinai kapitaliai rekonstravo visą kompleksą – sunaikinti pastatai buvo kruopščiai atkurti, o pats kompleksas įgijo barokinės rezidencijos išvaizdą. Rekonstrukcija vyko iki 1730 metų, projektui vadovavo žymus architektas Johanas Bernardas Fišeris iš Erlacho, vėliau – Domeniko Martineli iš Lukos – pagal projektą nepakitęs liko tik pilies sparnas, kuriame buvo arklidės ir maniežas. Tuo pačiu metu pilių komplekse tarp jų atsirado milžiniškas parkas. Antroje XVIII amžiaus pusėje pilis dar kartą rekonstruota, o 1815 metais pašalinti šoniniai sparnai. 1837 metais kunigaikštis Aloyzas II paveldėjo Lednicės pilį. Jis daug laiko praleido Anglijoje ir matė, kaip dvarininkų bendruomenė įsitvirtina visuomenėje, kurioje valdo buržuazija. Tuo metu statyboje padvelkė neogotikos vėjai. 1848 metais kunigaikštis Lichtenšteinas nusprendė perstatyti Lednicės rezidenciją šiuo stiliumi. Po 1846 – 1858 metų perstatymo pilis įgijo dabartinę tiudorinės neogotikos išvaizdą. Projekto autorius buvo architektas Georgas Vilhelmiuleris. Jis nelietė barokinių pilies sienų, bet pakeitė fasadų apdailą, papildydamas juos įvairiais elementais – balkonėliais, arkomis, kolonomis, bokšteliais. Tada kunigaikštis Aloyzas II nusprendė, kad Viena netinka vasaros iškilmių šventėms ir įsakė Lednicę pritaikyti priėmimų rezidencijos reikmėms. Šis „pritaikymas“ ir pavertė Lednicės pilį, kaip dabar dažnai sakoma, į „romantinį Čekijos stebuklą“ arba „Čekijos neogotikos perlą“. Po II Pasaulinio karo Lichtenšteinai dėl kaltinimų ryšiais su nacių režimu buvo priversti emigruoti ir išvykdami jie išsivežė didžiąją dalį pilies vertybių. 1945 metais pilis buvo nacionalizuota ir nuo to laiko yra valstybės nuosavybė, ją valdo Čekijos Respublikos Kultūros ministerija per Nacionalinį Paminklų institutą.

Didelis ir gana sudėtingas, gražus modelis, bet ne toks sudėtingas, kad jo negalėtų padaryti pažengęs pradedantysis modeliuotojas, prižiūrimas labiau patyrusio kolegos.